BIRŽŲ RAJONO SENIŪNIJOS

PABIRŽĖS SENIŪNIJA

             Pabiržės seniūnija yra Biržų rajono vakarinėje dalyje ir ribojasi su Pasvalio rajonu. Seniūnijos administracinis centras − Pabiržės miestelis. Seniūniją sudaro 27 kaimai, 4 seniūnaitijos: Gulbinų, Kirdonių, Pabiržės, Šeškinės, įsteigtos Gulbinų, Pabiržės ir Kirdonių kaimų bendruomenės. Seniūnijoje veikia Biržų rajono Pabiržės pagrindinė mokykla, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Pabiržės ir Kirdonių struktūriniai padaliniai, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės filialas Likėnų reabilitacijos ligoninė, VšĮ Biržų rajono savivaldybės poliklinikos Pabiržės ambulatorija. Seniūnijos plotas – 8976 ha, žemės ūkio naudmenys – 6180 ha, vandenys – 40 ha, miškai – 300 ha.

 Rašytiniuose šaltiniuose Pabiržė pirmą kartą paminėta XVI a. 1515 m. Vilniaus vyskupo kunigaikščio Vaitiekaus Alberto Radvilos iniciatyva buvo pastatyta medinė bažnyčia ir įsteigta Pabiržės parapija.

Kauno pavieto vėliavininkai, turtingi dvarininkai Marija ir Karolis Rastauskai 1645 m. bažnyčiai užrašė palivarką, kuris buvo vadinamas Rastauskyne, 1647 m. šalia miestelio savo lėšomis pastatė naują medinę bažnyčią.

1766 m. buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, kurios statybą inicijavo kunigas Gasparas Antanas Šarkevičius. Ši vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia buvo baigta 1772 m. ir stovėjo 128 metus. Bažnyčios sienos pradėjo skilinėti, todėl žmonėms reikėjo naujos bažnyčios. Iki šių dienų išliko bažnyčios varpinė ir šalia bažnyčios buvęs sandėliukas (lavoninė). Pabiržės barokinio stiliaus architektūrinis kompleksas nors ir nebeturi visų komponentų, tačiau yra unikalus pastatų tipais, formomis, išlikę varpinė ir sandėliukas (lavoninė) yra vertingi paveldo objektai. 1796 m. buvo pastatyta mūrinė klebonija. Nuo 1866 m. klebonijos pastate veikė pradinė mokykla.

1900 m. pradėta statyti raudonų plytų, negotikinio stiliaus dabartinė Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia. Statybos truko 10 metų, projektą parengė Rygos inžinierius Florianas Vyganovskis. Dėl lėšų trūkumo architekto planai nebuvo iki galo įgyvendinti.

Po Pirmojo pasaulinio karo klebono Ignaco Andrašiūno (1873−1936 m.) iniciatyva bažnyčia nudažyta, pastatyti ūkiniai trobesiai, įrengta parapijos salė, pastatyti suolai, parūpinta bažnytinių reikmenų. Pabiržės klebono ir viršaičio Petro Diliaus (1895−1967 m.) pasiūlymu priešais šventoriaus vartus pastatyti du paminkliniai biustai − Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (1930 m.) ir vyskupo Motiejaus Valančiaus (1932 m.). Sovietmečiu šios skulptūros buvo nugriautos. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę garbės kanauninkui Antano Balaišiaus dėka paminkliniai biustai atstatyti.

Pabiržėje 1976−1982 m. kaip sovietinės valdžios tremtinys gyveno vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuris 1988 m. popiežius Paulius II paskirtas kardinolu. 1999 m. Pabiržės parapijos 1940−1990 m. okupacijos tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti bažnyčios šventoriuje pastatytas atminimo paminklas (arch. Algimantas Urbšas). Netoliese esantis juodas paminklinis akmuo su Gedimino stulpais ženklina vietą, kur 1944−1954 m. buvo niekinti ir nužudyti Lietuvos partizanai. 2001 m. miestelio centre buvo atidengtas vienas paminklas, skirtas inžinieriaus Antano Macijausko atminimui pagerbti

Pabiržė PDF

Pabiržės seniūnijos žemėlapis

 ŠIRVĖNOS SENIŪNIJA

Širvėnos seniūnija pasižymi gamtos ir paminklų įvairove:

Karstinės įgriuvos: „Karvės ola“ – šachtinio tipo karstinė įgriuva. Jos gylis 12 m, plotis prie žemės paviršiaus apie 10 m, prie dugno susiaurėja iki 2 m. Įgriuvos dugne yra ertmė, iš kurios atsišakoja 5 urvai. Adresas: Karajimiškio k. 

Kirkilų ežerėliai – viena prie kitos įgriuvusios duobės, pripildytos vandens, susijungusios į vieną vandens baseiną, kurių vidutinis gylis nuo 2 iki 11 m. Adresas: Kirkilų k. 

Rinkuškių – Juodelių piliakalnis, vadinamas Velniakalniu. Jo reikšmė iki galo nėra ištirta. Tai galėjo būti religinio kulto vieta, dar vadinama alkakalniu. Adresas: Rinkuškių k.

Mieleišių k. koplytėlė. Čia palaidotas poetas tautosakininkas, karo kapelionas, kanauninkas A. Sabaliauskas – Žalia Rūta. Adresas: Mieleišių k.  

Mantagailiškio dvaro sodyba. Išlikę pastatų liekanos, parkas. Adresas: Mantagailiškio k.

Geidžiūnų k. Angelų sargų bažnyčia. Bažnyčia liaudies architektūros formų, medinė, stačiakampio plano su bokšteliu ant kraigo. Adresas: Geidžiūnų k.

Klausučių piliakalnis. Piliakalnis įrengtas ant kalvos miške. Yra informacinis stulpas su piliakalnio duomenimis ir aprašu. Adresas: Klausučių k.

Širvėnos seniūnija PDF

VABALNINKO SENIŪNIJA 

 Vabalninko seniūnijos teritorijos plotas yra 211,5 kv. km. Seniūnijos centras – Vabalninko miestas,  plotas 3,8 kv. km. Seniūnijoje yra 76 kaimai, 2 viensėdžiai,  57 kaimai yra apgyvendinti, 1700 ūkinių kiemų. Vabalninko seniūniją sudaro 10 seniūnaitijų: Ančiškių, Čypėnų, Gaižiūnų, Lebeniškių, Meilūnų, Mieliūnų, Ramongalių,  Svilių, Šukionių, Vabalninko.

Seniūnijos teritorijoje yra 141,98 km vietinės reikšmės kelių su žvyro danga,  16,088 km  gatvių su asfalto danga, 6,266 km gatvių su žvyro danga.

 Vabalninko mieste veikia pirtis  kas antrą savaitgalį, penktadienis ir šeštadieniais  nuo 17 iki 21 val. Seniūnijos balanse yra  70 savivaldybės socialinių būstų, 44 privačiuose namuose, 26 – bendrabutyje.  kurių bendras plotas 2265 kv. m. 

Vabalninko mieste ir seniūnijoje yra devynios kapinės, kurių bendras plotas 9.53 ha. Vabalninko kraštas pasižymi nuostabia medine sakraline architektūra.Ją sudaro Ančiškių, Deikiškių, Jasiuliškių, Lamokėlių, Kuprių  Šukionių kaimų kapinėse esančios koplyčios. Visos – prižiūrimos, suremontuotos, vyksta atlaidai, pamaldos, laidotuvės. Lebeniškių kaime yra Šv. Nikandro stačiatikių cerkvė, statyta 1909 m.

Vabalninko seniūnijoje yra 14360 naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas, iš jų 10217 ariamos žemės, pasėlių 9558 ha, pievų ir ganyklų 3808 ha.  

Vabalninko  miestas gavo pavadinimą nuo Vabalos upės, kuri teka per miestą ir įteka į Tatulą. Rašytiniuose šaltiniuose Vabalninko vardas pirmą kartą paminėtas 1554 metais.

1618 m. buvo pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia ir sudaryta parapija. Dabartinė, jau 4-oji bažnyčia, pastatyta 1817 m. ir 1818 m. pašventinta kaip Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia.

1792 m. balandžio 26 d. Vabalninkui patvirtintos Magdeburgo (laisvojo miesto) teisės ir miesto herbas – valstietis, sveriantis linus. Atnaujintą herbą ir sukurtą vėliavą 1997 m. patvirtino  Lietuvos prezidentas.

1950 -  1959 m. Vabalninkas buvo rajono centras.

2013 m. pradžioje mieste buvo 1100 gyventojų,  Vabalninkas turi 24 gatves.

Miesto centras – Žolinės aikštė. Tai prieškariu buvusi Rinkos aikštė su akmeniniu grindiniu. Čia vykdavo turgūs, mugės, įvairios šventės. Po antrosios  2013 m. rekonstrukcijos aikštė atnaujinta, apšviesta. Aikštėje 2008 m. pastatyta skulptūra „Svajonė“, skulptorius R.Belevičius. Prie paminklo palikta buvusio grindinio dalis.  Aikštėje kasmet balandžio pabaigoje vyksta Vabalninko dienos minėjimas, iškeliama vėliava.

Žolinės aikštėje taip pat stovi stogastulpis, pastatytas 1992 m. minint miesto 200 metų Magdeburgo teisiųū suteikimo Vabalninkuio sukaktį. Ant jo užrašyti kraštiečio poeto Jono Strielkūno žodžiai. Autorius – tautodailininkas Algirdas Butkevičius. Aikštės pradžioje, toje vietoje, kur pokario metais buvo išniekinami žuvę rezistentai, stovi akmeninis kryžius.

Miesto centre, Žolinės aikštės šone, stovi klasikinio stiliaus mūrinė katalikų bažnyčia ir varpinė – XIX amžiaus architektūros paminklai. Pagrindiniai atlaidai bažnyčioje – Žolinė, tad ir aikštė pavadinta Žolinės vardu, ir vabalninkiečių leidžiamas laikraštis vadinasi „Žolinės varpai“. Bažnyčioje tebėra  garsaus meistro J.Radavičiaus galingi vargonai. Čia savo veiklą kaip vargonininkas 1890 m. pradėjo būsimasis kompozitorius Juozas Naujalis. 1946 metai pirmąsias mišias čia laikė kunigas Kazimieras Vasiliauskas. Nuo 1983 m. bažnyčia rūpinasi kanauninkas Povilas Miškinis.

Vabalninke yra bene vienintelė Lietuvoje Paryžiaus gatvė, menanti Napoleono laikus. Joje savo foto studiją turėjo įkūręs garsus fotografas Juozas Daubaras (1895-1982).

Prieškaryje Vabalninke gyveno daug žydų. Juos sušaudė 1941 m. Pasvalio r. Žadeikių miške.  Pirties g. 3 ir  Pirties g. 4 dar tebestovi  dvi buvusios žydų sinagogos. Martišiūnų gatvės gale yra senosios žydų kapinės. Jos sutvarkytos, pastatytas atminimo akmuo su užrašu dviem kalbomis. Šalia kapinių – Atgimimo ąžuolynas ir rezistentų aukų paminklas, pastatytas 1989 m. Šioje vietoje pokaryje buvo užkasami nukankinti pasipriešinimo dalyviai. Jų palaikai 1998 m. perkelti į Vabalninko senąsias kapines.

Vabalninko seniūnija PDF

PAPILIO SENIŪNIJA

          Papilio seniūnija yra Biržų rajono rytuose ir ribojasi su Rokiškio, Kupiškio rajonais, Latvijos Respublika. Seniūniją sudaro 2 miesteliai, 95 kaimai, 6 seniūnaitijos: Kučgalio, Kupreliškio, Kvetkų, Papilio, Satkūnų, Skrebiškių bendruomenės. Seniūnijoje veikia Biržų rajono Papilio pagrindinė mokykla, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Papilio, Skrebiškių, Kvetkų, Kupreliškio, Kučgalio struktūriniai padaliniai, VŠĮ Biržų rajono savivaldybės poliklinikos Papilio ambulatorija, Papilio paštas, 4 bažnyčios: Papilio evangelikų reformatų , Papilio Nekaltosios Šv. Mergelės Marijos, Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo, Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo ir koplyčios Diliuose ir Skrebiškiuose.

             Seniūnijos plotas  sudaro 250 kv. km. Seniūnijos administracinis centras – Papilio miestelis. Papilio miestelis yra pusiaukelėje tarp Biržų ir Pandėlio, greta kelio Biržai- Pandėlys-Rokiškis. Papilio miestelis buvo įkurtas XVI a. pabaigoje Šakinavos kaimo vietoje. Kitų šaltinių teigimu, Papilys minimas 1541 m., kai didikai Radvilos ant Zomkelio kalno pastatė savo rūmus (Papilio dvaras). Apie 1595 m. buvo pastatyta pirmoji evangelikų reformatų bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1785 m. Bažnyčios statinių kompleksas 2004 m.  buvo įrašytas į kultūros paveldo registrą. Aktyvūs  kunigaikščiai Radvilos Papilyje įsteigė mokyklą.

             Senojoje Papilio mokykloje, kurioje 1915-1918 m. teko mokytojauti lietuvių avangardinės poezijos pradininkui, laikraščio „Keturi vėjai“ iniciatoriui ir redaktoriui, dramaturgui ir vertėjui pačios neramiausios dvasios rašytojui-Kaziui Binkiui, įkurta memorialinė ekspozicija.

            2014 m.liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr.1K-14 patvirtino Papilio herbą.

          Papilio seniūnijos gausi kultūros paminklais ir buvusiais dvarais.

Roviškio dvaras – Kvetkų bažnyčios fundatorių lopšys: 1772 m. Pranciškus Komorovskis Kvetkuose pastatė bažnyčią, o pats amžino poilsio atgulė šios bažnyčios rūsyje įrengtoje kriptoje. Dokumentuose minima, kad 1841 m. Roviškis priklausė žemės teismo teisėjui Juzefatui Komorovskiui, o XIX a. antroje pusėje jį jau valdė Hrincevičiai. Kvetkiškiai pasakoja, kad Hrincevičių dvaras buvo labai pavyzdingai prižiūrimas, ūkis buvo modernus: „mergos melždavusios stambias juodmarges karves, o pienas būdavęs pilamas į bačkas ir vežamas Rygon“. Anot pasakojimų, dvare buvusi pieninė, gaminamas sviestas, kurį veždavę parduoti net į Peterburgą. Bažnyčion ponas važiuodavęs ketvertu arklių, važnyčiodavęs vežėjas, kuris pono laukdavęs prie bažnyčios. Taip pat dvare buvęs didžiulis sodas, aplinkui apsodintas slyvomis, ponas leisdavęs obuolių pasiskinti ir darbininkų vaikams (kolūkių laikais sodą suniokojo jame ganomos karvės...).Pasakojamos ir kitokios istorijos, neva dvare vaidendavęsi, nes ponas Hrincevičius jame nusišovęs (o dar prieš tai iš gyvenimo savo noru pasitraukusi viena „akmistrinė") ir buvęs palaidotas dvaro kieme, vėliau artimieji nelaimėlio palaikus perlaidoję Kvetkų kapinėse (Hrincevičių kapavietėje Kvetkų kapeliuose ant paminklo Felikso, Antonio, Kamilos ir Bronislavos vardai). Po Hrincevičių Roviškio dvarą valdė Danieliai, Vilaniškiai, kurių vieni nuo sovietų valdžios represijų bėgo į Vakarus, kiti neišvengė kelialapio į Sibirą... 

Gikonių dvaras, dar viena grafų Komorovskių valda. Apie Gikonis valdžiusius paskutinius Komorovskius atsiminimai gana skurdoki. Prisiminimuose užfiksuota, kad dvaro ūkyje buvę daug paukščių, kad ponas, nors buvęs „mandras“, bet ir palėbauti mėgęs, tad tekdavę užstatyti žemes, o paskui ir parduoti. Užrašytas pasakojimas apie jauniausiąjį ponaitį, kuris įsimylėjęs labai gražią, bet neturtingą mergaitę. Pasakojama, kad giminaičiai jokiu būdu nesutikę su tokiomis vedybomis, tad naktį nusivedę į mišką iš jaunuolio išgavę priesaiką, kad šis jokiu būdu tos mergaitės nevesiąs. Tačiau šios priesaikos jaunasis grafas nesilaikė ir vedė... Istorija būtų nutrūkusi, tačiau grafaitį sužavėjusi mergina buvo paprasta siuvėja, Maišėnaitė. Po vestuvių pora susilaukė dviejų vaikelių, tačiau grafas mirė, palikdamas jaunąją našlę su vaikais. Jaunoji grafienė prisiteisė iš šešuro nemažą sumą pinigų vaikų išlaikymui ir su vaikais išvažiavo į Ameriką. Ten įsikūrusi pasikvietė atvykti ir brolį. Šis, 14 metų dirbęs Amerikoje, grįžo į Lietuvą ir iš Komorovskių nusipirko žemės prie Skrėbiškio dvaro. Pranciškaus Komorovskio pastatytą Kvetkų bažnyčią 1777 m. konsekravo vyskupas Feliksas Jonas Tovianskis, o 1848 m. šalia buvo pastatyta klebonija. 1875 m. bažnyčia praplėsta, šalia jos 1880 m. pastatyta nauja mūrinė varpinė. Bažnyčios šventoriuje esantys du kryžiai mena čia esant palaidotų ir daugiau Komorovskių giminės atstovų – Leopoldas, Onufrijus, Marija, Boleslavas, Tekla...

Tik per kilometrą nuo Papilio stūksantį dar vieną Komorovskiams priklausiusį Parovėjos (dar šaltiniuose minimą kaip Paravės) dvarą. 1841 m. šį dvarą valdė Ukmergės vicemaršalka Pranciškus Komorovskis, paskutinė dvaro ponia buvo Balbina Žurauskienė, ją, kaip ir daugelį dvarininkų, sovietų valdžia su šeima ištrėmė į Sibirą. Šiandien dar tebėra išlikęs nemažas pastatų kompleksas: dvaro medinis rūmas, malūnas, tvartas, svirnas, pastatus supa didžiulis parkas, kurį bando tvarkyti šiandieniniai dvarą įsigiję šeimininkai.

Kraštų dvaras. Kraštus valdę Koscialkovskiai fundavo ir Skrebiškių (gyvenvietė šalia Kraštų) koplyčios statybą. Tačiau vietiniai gyventojai jau beprisimena tik paskutinius dvaro valdytojus, vokiečius Griuntalius. Kraštų dvare tebėra išlikusi dvaro kalvė, svirnas, kumečių tvartai, kumetynas (privatizuotas čia gyenančių žmonių), dalis medinio dvaro rūmo (taip pat privati nuosavybė), buvusio įspūdingo tvarto fragmentai. Mūriniai ūkiniai pastatai buvę netgi puošnesni už medinį rūmą, kuris šiandien atrodo jau visai varganai. Prieš užeinant sovietų valdžiai į Vakarus pasitraukė ponia Griuntalienė, du sūnūs – Kurtas ir Karlis, dukra buvo ištekėjusi už savo mokytojo Baumano ir išvažiavusi gyventi į Rygą, o senasis Griuntalis buvo miręs, palaidotas Kraštų liuteronų kapinaitėse. Anot vietos gyventojų, šiandien dalį dvarui priklausiusios žemės yra atsiėmusi Griuntalių giminaitė, gyvenanti Vilniuje.

 Skrėbiškio dvaras, valdytas grafų Komarovskių, kurio vertybės (stalo sidabras ir tekstilė su Komarovskių herbais) šiuo metu eksponuojami Biržų muziejuje. Dvaro didybę šiandien mena tik buvusio įspūdingo mūrinio rūmo sienos. 1841 metais Skrėbiškio dvarą valdė Antanas Komarovskis. 1863 m. šiame dvare prieglobstį rado sužeistas sukilėlių vadas Zigmantas Sierakauskas, kur po išdavystės ir buvo suimtas.

Papilio dvaras „zomkelis" ir kunigaikštis Jonušas Radvila

Papilio dvaras istoriniuose šaltiniuose pasirodo jau būdamas Radvilų valda. Su Mikalojaus Radvilos Senojo sūnumi Jurgiu Radvila buvo pradėta būsimų Biržų - Dubingių kunigaikščių giminės šaka. Manoma, kad Jurgis Radvila (apie 1480-1541) perėmė Papilio dvarą iš Astikų XVI a. 4 dešimtmetyje. Netoli Papilio buvusį Ageniškio dvarą su jam priklausiusiu Šakinavos kaimu valdė bajorai Korkužai. Iš jų Jurgis Radvila įsigijo Ageniškio dvarą.

Papilys (dwor Popylski), kaip Radvilų valda, pirmą kartą minimas 1561 m. inventoriuje: pažymėtas gyvenamasis namas su keturiais langais. Iš pradžių Papilys kaip centras galbūt buvo svarbesnis už Biržus, nes jau XVI a. viduryje čia žinoma pilis, prekybiniai keliai taip pat ėjo per Papilį, o ne per Biržus.

XVI a. 8 dešimtmetyje kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas, anot istorikės Ingės Lukšaitės, keitė savo Pagervių, Latvelių palivarkus ir Latveliškių kaimą į Korkužams priklausiusį Šakinavos kaimą. Vietoje Šakinavos kaimo statėsi Papilio miestelis, o Šakinavos pavadinimas išnyko. Tad Kristupas Radvila Perkūnas, sukeitęs valdas su Korkužais, kitoje Rovėjos pusėje prieš dvarą sudarė didesnę nei buvo ankstyvoji Papilio dvaro valdą ir įkurdino joje privatų Papilio miestelį.

1568 m. kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis savo sūnaus LDK pataurininko Kristupo Radvilos Perkūno ir Varšuvos seniūno dukters Onos Sobkovnos vestuvių proga padarė tikrai karališką dovaną - atidavė jam Papilio pilį, dvarą, miestelį su palivarkais - iš viso 500 valakų.

1606 m. Papilio inventoriuje rašoma, kad „turgus miestelyje jau nuo seno nustatytas pirmadieniais. Miestelyje buvo 16 karčiamų, 16 jų turėjo teisę prekiauti alumi ir 3 - degtine". Papilys tapo vienu mėgstamiausių ir svarbiausių dvarų Biržų kunigaikštystėje. Dvare 1612 12 02 gimė Kristupo Radvilos Perkūno, 1589 m. Biržuose pastačiusio bastioninę tvirtovę, anūkas, Kėdainių unijos 1655 m. su Švedija autorius, Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila. Čia jis gyveno ir mokėsi iki 13 metų, vėliau išvyko į Vilnių pas tėvą kunigaikštį Kristupą Radvilą II, mokėsi Slucko gimnazijoje.

1659 m. senieji Papilio dvaro rūmai buvo sudeginti karų su švedais metu. Papilį kunigaikščiai Radvilos valdė iki paskutinės Biržų - Dubingių šakos atstovės Liudvikos Karolinos Radvilaitės mirties 1695 m. Po ilgų teismų dvarą valdė Liudvikos Karolinos vyras Neuburgo kunigaikštis Pilypas, vėliau jis atiteko Nesvyžiaus Radviloms, nes 1730 m. Jeronimas Florijonas Radvila Biržų valdas išpirko.

Priklausomai nuo savininko noro XVIII a. Papilio dvaras būdavo administruojamas patikėtinių, išnuomojamas arba įkeičiamas už sutartą pinigų sumą. 1722 - 1723 m. Papilio dvarą administravo Putkameris. Jeronimas Florijonas Radvila Papilio dvarą įkeitė Jonui Koscialkovskiui. Kunigaikštis Dominykas Radvila iki 1808 m. dvarą pardavė Ignui Koscialkovskiui, Jono sūnui. Koscialkovskiai Papilio dvarą valdė iki 1863 m. sukilimo.

Šiuo metu jame  yra išlikęs didžiausias pastatų kompleksas iš visų rajone esančių dvarų, taip pat kaskadomis žemyn išsidėstę tvenkiniai, dar galima matyti ir pačių seniausių pastatų griuvėsius, ir dar puikiai išlikusius svirnus, tvartus, arklidžių pastatą (baltąją stainią), ledainę, sumodernintą virtuvę, griūnantį didžiulį kumetyną, spirito sandėlį, vis dar stovintį (nors be vienos kolonos) medinį dvaro rūmą, ir tik išgirsti, kur stovėjo spirito varykla, vandens malūnas. XVIII a. antroje pusėje čia kūrėsi Koscialkovskiai. Iš Radvilų dvarą pirkęs Jonas Koscialkovskis buvo aršus reformacijos priešininkas, tad su jo vardu siejamos ir evangelikų reformatų kovos dėl maldos namų, kuriuos katalikai kėsinosi iš reformatų atimti. XIX a. istorijoje pėdsaką paliko Jonušas Koscialkovskis, nes jo valdomame Papilio dvare pietauti buvo sustojęs 1963 m. sukilėlių pulkas, vadovaujamas Zigmanto Sierakausko. Porą metų Jonušas Koscialkovskis buvo tampomas po teismus, ir, manoma, tik įtakingos tetos Tiškevičienės dėka, jam pavyko išvengti represijų. Iš Koscialkovskių apie 1870 m. Papilio dvarą nusipirko prancūzų grafas Aleksandras de Šuazelis Gufje, jau minėtos Sofijos Tyzenhauzaitės sūnus (Šuazeliai nuo XIX a. pradžios valdė Platelių dvarą), iš kurio dvarą paveldėjo vyriausias jo sūnus Gabrielius (Bogdanas Djedone Etjenas Šarlis Ignacas Marie).

Papilio seniūnija PDF

Atgal